PSICH HIG 20200316-20212120, 2021

Live online performance presenting a video „PSICH HIG 20200316-20212120”, which came up as a result of an artistic research in psychological hygiene field. It is as a prayer  to the inner sources of human power.

During this live translated performance there were these very important aspects: intimacy, being open to people, being vulnerable, rituals and unpredictability.

The link to a live translation on Facebook. Duration 2 h 44 min.

 

„PSICH HIG 20200316-20212120” video duration 7:06 min

—- / Throughout that closed system, we suffer because we are wild.

Let’s squirt as craters on ourselves.

We would cover ourselves with a geothermal splash of boiling sap.

We would frighten ourselves by pressing threateningly to the ground.—-

Struggle, people say. People don’t say what they think. 

—— Certain biological elements cling for a frantic beginning.——-

-I met you on time.

-We got to know each other on time.

I feel the value of the meat, which is surrounded by a fragrant skin sleeve, which protects from the effects of the environment.

And those waters, fast and deep, and cloudy, and sticky, and maybe too long-stagnant waters.

I feel the value of all the weight stepping on the surface of the soil, the city pavement, my head.

I feel the value of all the weight crossing the thresholds, entering the spaces, the people.

——- Sometimes it is even disgusting how I appreciate it. ————

Even the dust of the ruptured skin and hair I would like to shrink through my breath again into myself, into you.

——— The limitations of the body disappear in fantasies.————-

Gradually getting used to the oppressive lust, and as I get used to it, I continue to want a real and temporary sense of oneness.

A moment, when the instinct to beware calms down.

The body does not receive signals and lies as it is.

-——- /A bag of organic goods/ ———.

And maybe, one day, decay in peace.

Throughout that closed system, we suffer because we are wild.

The suddenness of our thought, the grace of the word and the Internet, expand and shrink the world at the same time.

The text is like a fascia, meshing a man dissolved in a virtual landscape.

——- We are connected by tension,

Supported by tension,

Connections are being created by tension. ————

Tension becomes an elemental attraction to an orgy of desires and expectations.

The same tiny, sensitive and vulnerable biological structures are rubbing so much into this world before it collapses.

——— From dust to dust ———-

Four words acts as a poison to my inner idealist, the seeker of meanings and unearthly values, to whom I will not fasten a pearl necklace tonight, but will wrap the wire around and tie the end to the door handle.

——— //The head will fall down like a baby tooth, when someone opens the door.————

When I dropped my milk teeth, believe me, it was scary, remember as if it was yesterday, I kept them, I did not wobble, they themselves wobbled in the breeze, hanging merrily on the last vein.

I will call you.

I called you. You answered. But we didnt get each other. There was a bad connection at the time. Not mobile, but local, personal interference of each device.

You said well:

———- when each of us is in their own pit, it’s not easy to talk.—————-

The whole world would take over and disappear. When I say „the whole world” I mean all people. I’m not emphasizing. Connections and tensions – ——— they create importance.——-

Imagine the people splashing as craters,

———— Growing as plants, raising or sinking to the ground as stones,

Flowing, foming, whirling away

and inhumane silence arising.————-

Only their (humans) lefted objects would tell stories to nobody’s ears, detached from the words like the sparrows who flew away.

—-/Visoje toje uždarytoje sistemoje kenčiam nes mes laukiniai. 

Paimtume ir ištrykštume krateriais patys ant savęs. 

Apsemtume save geoterminiais purslais verdančių grunto syvų.

Išgąsdintume grėsmingai ilgai spausdamiesi prie dugno.—-

Grumtynės, žmonės sako. Žmonės nesako ką galvoja. 

——Tam tikri biologiniai dėmenys sukimba į pasiutusią pradžią.——-

-Laiku aš tave sutikau.

-Laiku susipažinom. 

Vertę jaučiu tos mėsos, kurią nuo aplinkos poveikio gaubia kvapni odos įmautė. 

Ir tų vandenų, sraunių ir gilių, ir drumstų, ir lipšnių ir gal per ilgai užsistovėjusių. 

Vertę jaučiu visos masės minančios ant žemės paviršiaus, miesto grindinio, mano galvos. 

Vertę jaučiu visos masės perlipančios slenksčius, įeinančios į erdves, į žmones.

——-Kartais net pačiai koktu, kaip vertinu. ————

Ir net atkilusios  odos dulkes ir plaukus norėčiau sutraukti per kvėpavimo angą vėl į save, į tave.

———Kūno ribotumas nyksta fantazijose.————-

pamažu priprantu prie spaudžiančio geidulio, o pripratus toliau geidžiu tikro ir laikino vienio jausmo.

Akimirkos, kai nurimsta instinktas saugotis. 

Kūnas nepriima signalų ir guli taip kaip yra.

-——-/maišas organiškų gėrybių/———. 

Ir kadanors galbūt Darnoje suyra. 

Visoje toje uždarytoje sistemoje kenčiam nes mes laukiniai.

Mūsų minties žaidybiškumas, žodžio plastiškumas ir interneto tinklas, pasaulį ir plečia ir sutraukia tuo pačiu.

Tekstas kaip fascija apraizgęs virtualiame peizaže ištirpusį žmogų.

——-Mus jungia įtampa,

Palaiko įtampa,

Kuria ryšius įtampa. ————

Įtampa tampa stichine trauka į norų ir lūkesčių ———orgiją.———

Tokių pačių mažyčių, jautrių ir pažeidžiamų biologinių sandarų tiek daug šiam pasaulį trinas kol sudyla.

———Iš dulkės į dulkę———-

žodžiai keturi, veikia kaip nuodas mano vidinę idealistę, reikšmių ir nežemiškų prasmių 

ieškotoją, kuriai ant kaklo ne perlų karolius užsegsiu šįvakar, o viela apsuksiu ir prie durų rankenos galą pririšiu.

———//Kris kaip pieninis dantis, kai kas nors atidarys duris.————

Kai man krito pieniniai dantys patikėkit buvo kraupu, atsimenu lyg vakar, kaip saugojau juos, neklibinau, jie patys klibėjo papūtus vėjui į iššieptus nasrus, kabėjo smagiai ant paskutinės gyslos.  

Aš tau paskambinsiu. 

Aš tau paskambinau. Tu atsiliepei. Bet mes nesusišnekėjom. Nebuvo ryšio tuo metu. Ne mobilaus, o lokalaus, kiekvieno įrenginio asmeniniai trikdžiai. 

Gerai ten pasakei:

———-kai kiekvienas savo duobėje, susišnekėti nelengva.—————-

Paimtų ir išnyktų visas pasaulis. Visas pasaulis sakydama turiu mintyse visus žmones. Ir ne aš taip sakydama sureikšminu, o ryšiai ir įtampos – ———jos kuria reikšmę.——-

Paimtų ir ištrykštų krateriais visi žmonės,

————Išaugtų augalais, iškiltų ar prasmegtų akmenim, 

Ištekėtų, išputotų, išdulkėtų ir stotų nežmoniška  tyla.————-

Tik jų (žmonių) daiktai palikti bylotų istorijas į niekieno ausis, atsilupusias nuo žodžių žvirbliais išskridusių.